Švietėjiškas projektas "Vaikai apie Pasaulį"

Brangūs draugai, šiandien mes jums papasakosime apie vieną iš užsiėmimų, skirtą vaikams, kuris savo esme yra dorovės pamoka.

Kalbame apie unikalų švietėjišką projektą "Vaikai apie Pasaulį", kurį sukūrė Montessori-pedagogė Anna Borisova iš Novosibirsko. Susitikimai su vaikais šio projekto rėmuose vyksta eksperimentine tvarka, grindžiama atvirais aptarimais, specialiai sukurtų fotoreportažų peržiūromis ir, žinoma, kūrybinių dirbtuvių elementų pagalba. Pagrindinės projekto kryptys - muzika, menas, mityba, ekologija, gamtos reiškiniai. Didžiulį susidomėjimą ir susirūpinimą vaikams sukėlė vandenynų Žemėje užterštumo tema, ir vaikai pasiūlė išmintingus bei tikslius sprendimus kaip tai ištaisyti.

Vaikams šis projektas suteikia galimybę įvairiose srityse įgyti naujų žinių ir gebėjimų bei išreikšti betarpišką kūrybą. Pajusti susipažinimo ir bendravimo su kitais vaikais (ir ne tik vaikais) džiaugsmą. Mažyliai mokosi bendradarbiavimo, susikalbėjimo meno, būti dėmesingais ir jautriais aplinkinių atžvilgiu, taip pat ir pasitikėjimo savimi.

O mūsų planetai - tai perspektyva po kažkurio laikotarpio atsidurti patikimose rankose – neabejingose, nuoširdžiose, atsakingose ir mylinčiose - vaikų rankose.

Dabar suteikime žodį Montessori pedagogams Annai ir Irinai, kurios ir vedė šią pamoką.

2014.12.21 įvyko pirmasis mūsų susitikimas su vaikais ir tėveliais. Jis buvo skirtas vienam iš mūsų Kodekso punktų:

Aš myliu, rūpinuosi artimaisiais ir savo gimtais namais - Žemės planeta.

Irina ir Anna vedė užsiėmimą kartu su Maiklu (Maiklas - tai vėžlys).

"Maiklas susipažino su vaikais, paklausinėjo jų apie gyvenimą ir papasakojo jiems apie savo. Jis papasakojo apie savo vandenyną su švariu vendeniu, puikiais koralais, apie bangų grožį. Vandenynai puošia mūsų planetą ir atlieka labai svarbų vaidmenį jos gyvenime.

Vaizdai, atspindintys vandenyno gyvenimą, labai įkvėpė savo grožiu. "Maiklai, o pas tave gražu, – tarė Ellionora, – aš pas tave atvažiuosiu".

Bet Maiklas papasakojo, kad taip buvo anksčiau, o šiuo metu jo vandenynas atrodo kitaip.

– Kaip jūs manote, kas tai?

– Tai šiukšlės, – pasakė vaikai, – daug šiukšlių.

Kai kurie vaikai, pamatę šiukšles pakarantėje ir vandenyje, sunerimę net pakilo iš savo vietų.

Maiklas parodė vaikams, kaip tai vyksta. Jis pasiūlė kartu pažaisti vandenyno bangą. Buvo labai smagu. Bet netrukus bangos vietoje atsirado išmestas plastikinis butelis, po to antras, panaudotos plastikinės stiklinės ir maišeliai, tame tarpe maišeliai su šiukšlėmis (tai mes kartu su tėveliais juos pametėjome).

Vaikai sustojo ir labai rimtais veidais paklausė:

– Kas tai? Kas čia vyksta? Mums taip nepatinka, mums taip nemalonu.

Maiklas paaiškino, jog tai žmonės išmetė. Daugelis žmonių dažnai išmeta tai, kas jiems nereikalinga, pavyzdžiui, plastikinius butelius.

– Štai, pavyzdžiui, – pasakė Maiklas, – vienas žmogus išmetė vieną plastikinį butelį (atsigėrė vandens paplūdimyje ir čia pat išmetė, kad galėtų gėrėtis puikiu vaizdu ir negaištų laiko tam, kad nunešti šiukšlę iki šiukšliadėžės). Atrodo, viso labo tik vienas butelis – nieko baisaus, vienas butelis negali užteršti milžiniško vandenyno. O dabar, įsivaizduokite, kiek daug žmonių mūsų planetoje. Kas įvyks, jeigu daugelis iš jų taip galvos ir taip elgsis? Vietoje vandenynų su švariu vandeniu atsiras šiukšlių vandenynai.

– Aš šiukšles metu į šiukšlių kibirą (visokius maišelius, butelius). Kad būtų švaru, kad nešiukšlinti. Ir vandenynų kad neužteršti, – pasakė kažkuris iš vaikų.

Vaikai atsinešė šiukšlių kibirą ir pradėjo "kuopti" vandenyną. Maiklas jiems padėkojo.

Maiklas papasakojo vaikams, kad daug jo draugų yra patekę į plastikinius maišelius ir labai dėl to kentėjo, papasakojo, kad paukščiai, pavyzdžiui, albatrosai maišo butelių kamštelius, kurie plūduriuoja vandens paviršiuje, su maistu ir juos gaudo. Kai albatrosas suvalgo daug kamštelių, jis žūva.

Vaikai tai galėjo stebėti akivaizdžiai, padarę vandenyno imitaciją stikliniame dubenyje ir sumetę ten šiukšlių. Labai pergyveno dėl to ir pasakė Maiklui, kad tai labai nemalonu ir sunku taip gyventi, kad taip galima žūti. Pašalinome visas šiukšles iš vandens, išlaisvinome Maiklą iš plastikinio maišelio.

Taip pat mes padarėme specialias iliustracijas. Ant storo balto popieriaus lapo nupiešėme gražų, švarų vandenyną, o ant kalkės lapo juodu žymekliu nupiešėme šiukšles.

Jeigu kalkę uždėti ant vandenyno, tai jis atrodo pilnas šiukšlių.

Vaikai pradžioje norėjo kalkę išmesti, bet mamos paprašė leidimo pasiimti su savimi abu lapus tam, kad galėtų parodyti kitiems vaikams ir jų paklaustų, kokiais jie norėtų matyti vandenynus ir mūsų planetą – švariais ar užterštais?

Labai simboliškas momentas buvo tuo metu kai vaikai nešė stiklinį dubenį su švariu "vandenynu" – mes pagalvojome, kokiose patikimose rankose mūsų planeta, mūsų ateitis. Kaip svarbu dabar palaikyti šį vaikų santykį su Pasauliu, su viskuom kas gyva jame. Būtent dabar, kol šis santykis pripildytas meile ir rūpestingumu, kol jis dar neprisipildė netobulais bei žalingais pavyzdžiais, taip paplitusiais mūsų pasaulyje.

Ant savo piešinių su švariais vandenynais vaikai užklijavo mūsų dorovingumo ir tyrumo simbolį, o Maiklui palinkėjo "paties švariausio vandenyno pasaulyje" ir pažadėjo tai "prižiūrėti".

Po susitikimo mes gėrėme žolelių arbatą iš stiklinių puodelių – mes nanaudojame palstikinių stiklinių, nepaisant to, kad taip yra greičiau ir patogiau. Mes norime, kad mūsų Žemei būtų lengviau.

Mes naudojame stiklą ir dėl to, kad maži vaikai nuo pat ankstyvos vaikystės būtų apsupti grožio ir estetikos, o taip pat, kad juos džiugintų savarankiškumas – arbatą vaikai paruošė patys.

Kelionėje mes naudojame specialius butelius vandeniui, o vietoje plastikinių maišelių renkamės krepšelius iš tekstilės".

Irina ir Anna, Novosibirskas